Paskutinėmis dienomis per Lietuvą nuskambėjęs daugintojų klano skandalas, turbūt jau privertė suklusti kiekvieną pilietį. Vieni tik išgirdo ir praleido, kiti griebė kompiuterius, išmaniuosius telefonus ar planšetes, dalinosi savo asmeninėse paskyrose, gyvūnų mylėtojų grupėse, viešai piktinosi, „pylė“ pikčiausius komentarus ant daugintojų ar net legalių veisėjų, na o dar kiti ėmėsi veiksmų. Tik gaila, kad tie veiksmai dažnai lenkiasi su siektina realybe ir taip visu gražumu atsivėrė ilgai pūliavusi žaizda – išlindo valdžios neveiksnumo problemos, policijos pareigūnų ribotumas, gyvūnų kontrolės yda. Na ir pati baisiausia ir labiausiai ignoruojama problema – žmonių moralinis nuosmukis. Ir kalba eina ne tik apie daugintojus, bet ir apie savanorius, kurie vadina save gyvūnų mylėtojais, yra pasiruošę padaryti viską ir kartais net per daug. Sunku nepastebėti, kad ši savanorių gelbėtojų kategorija, dažnai trukdo tinkamai įvertinti situacija, jai pasiruošti ir pasiekti reikiama tikslą: naikinti daugintojų tinklą.

Pirmiausia, reiktų pabrėžti, kad nelegalus daugintojų verslas Lietuvoje „siaučia“, kaip koks virusas, jau mažiausiai 20 metų. Tiek, kol kas, oficialiais duomenimis žinoma. Net nereiktų turbūt minėti, kad dar mažiausiai tiek metų atgal šuniukai, kačiukai turguje jau buvo pardavinėjami kaip veisliniai, o kaip dar ta močiutes laikoma kalytė, kuri į metus atsiveda 5 vadas šuniukų? O kaimynė, kurios nesterilizuota katė vis „netyčia“ pasprunka ir grįžta su dovanom? Tad drąsiai galima teigti, kad gyvūnai Lietuvoje nelegaliai dauginami jau daugiau nei kelias dešimtis metų ir nereiktų sau meluoti, kad negirdėjom ir nematėm ar nebuvo nei pas mane nei pas kaimyną, bet kiekvienas galim įvardinti iš savo aplinkos, bent vieną žmogų, kuris pirko veislinį šuniuką ar kačiuką pigiau arba pats bent kartą pardavė. Per tiek metų aplink mus ir net su mumis susimezgė didžiulis daugintojų tinklas, kurio nebeužteks įplėšti, kad sunaikintume. Paskutiniu metu šis tinklas ėmė po truputį plyšti ir irti, o pro skyles byrėti ir mūsų pačių ydos, kaip bendruomenės, moralinėmis normomis paremtos civilizacijos. Ima panašėti, kad tam tikra dalis homo sapiens užstrigo evoliucijos kely, pametė loginį mąstymą, empatiją, pagarbą bet kokiai kitai gyvai būtybei.

Daugelis imasi veiksmų paremtų tik emocijom, nebandant bent keliom sekundėm sustoti ir pagalvoti, susidėlioti vertybes ir prisiminti savo tikslą. Veikimas iš emocijos, kai kuriuos priverčia pamiršti moralę, pagarbą kitam, o kartais net nusižengti įstatymui. Tikrai dažnai žmonės tokiu atveju galvoja, kad jie padeda ir daro gerą darbą, bet kažkam tai yra pagalys į gyvūnų gelbėjimo, dar tik kuriamos sistemos ratus, o kažkam didžiulė paslauga. Tokie, po savanorio etikete pasislėpę piliečiai kartais kelia didesnį išgąsti, nei tas daugintojas. Nei vienas nelegalaus dauginimo taškas, neapsiėjo, be didžiulės savanorių komandos, kurie budėjo su geru tikslu, ieškojo ir iki šiol ieško kitų, dar neatrastų nelegalaus dauginimo vietų. Ir čia matoma didelė spraga – ar tikrai paprastas civilis turėtų pats ieškoti, budėti iki ryto, kol atsibus atitinkamų įstaigų darbuotojai ir pats kovoti su „palei nosį“ vykstančiais nelegaliais veiksmais? Žmonės gali būti puiki pagalba atrandant tokias’ vietas: pranešimas, atitinkamomis įstaigomis, dėl įtariamo nelegalaus gyvūnų dauginimo. Toks pilietiškas požiūris turi būti skiepijamas nuo mažų dienų, mokyklose, radijuje, televizijoje ir pan. Žmonės turi suprasti, kad jie moka mokesčius ir iš tų mokesčių tam tikra dalis sumokama policijos pareigūnams, VMI, VMVT darbuotojams, kurie ir turi pasirūpinti, kad kiekvienas kuris veisia gyvūnus, turi tai daryti oficialiai, mokėti mokesčius ir rūpintis savo veisiamais augintiniais, jų kokybišku maistu, aplinka ir visokeriopa priežiūra. Tokių įstaigų darbuotojai yra apmokomi kaip elgtis, kaip vertinti gyvūnų laikymo sąlygas ir jų sveikatos būklę. Kai valstybinės įstaigos kokybiškai neatlieka savo darbo, žmonės, kurie yra pikti dėl esamos situacijos, norėdami sustabdyti gyvūnų kankinimą pradeda ieškoti savo teisybės. Ir viskas yra puiku, kai savo noru žmonės taikiai budi prie nelegalių daugyklų, fiksuoja įrodymus ir susiekia su pareigūnais. Ar net nueina prie seimo su plakatais, skanduotėmis ir peticijom. Bet kas atsitinka, kai į savanorių gretas prisijungia žmonės, kurie yra per daug emocionalūs, pikti, įskaudinti ir neapmokyti, kaip elgtis, tokiose situacijose? Prasideda chaosas. Virtuali erdvė prisipildo adresais, vardais, pavardėmis, žmonių, kurie galimai nelegaliai daugina gyvūnus. Ir ne visada ta informacija būna patikrinta ir teisinga. Savanoriai dažnai į vietas važiuoja tamsiuoju paros metu, kai kurie imasi smurto, vagysčių ar vandalizmo. O Kartais ir braunasi į privačias teritorijas, gąsdina gyventojus. Reikėtų apgalvoti susibūrimų organizatoriams dėl informacijos viešinimo, ar tai naudinga, o galbūt tik dar kartą leidžiama daugintojam suslėpti įkalčius ar dėl neapgalvotų savanorių veiksmų, sugadinti gyvūnų gelbėjimo operaciją.

Impulsyvumas ir neapgalvoti veiksmai dar nepadėjo išgelbėti gyvūnų iš vergovės, tad jei negebate veikti racionaliai, geriausia šį darbą palikti, tiems, kurie jį išmano, nes dažnai toks bandymas padėti virsta didele „meškos paslauga“. Taigi, auginkime ir pirkime savo augintinius atsakingai, rūpinkimės tais, kurie negali pasirūpinti savimi patys, būkim pilietiški ir įtarimus, dėl nelegalaus dauginimo praneškime pareigūnams ir svarbiausia, patys netapkime daugintojų klano dalimi.