Ką savo kūno kalba mums nori pasakyti mūsų augintiniai?

Turbūt ne kartą nustebote, kai jums pradėjus kalbinti savo augintinį, jis netikėtai sureagavo taip, tarsi puikiai suprastų apie ką kalbate. Pavyzdžiui, galbūt priekaištavote jam dėl jo išdaigų ir šis staiga nuleido galvą ir akis tarsi žmogus, padaręs kokią nors nuodėmę? O gal liepėte jam eiti į kitą kambarį ir šis iškart jūsų paklausė? Tokiais momentais atrodo, jog mūsų augintiniai išties mus puikiai supranta, bet gal mes puikiai suprantame juos ? Gyvūnai, kaip ir žmonės, turi savitą kūno kalbą, išreiškiančią jų jausmus ir norus. Yra ir labai akivaizdžių jų kūno kalbos ženklų, kurie mums lengvai atpažįstami, tokie kaip : lojimas, murkimas. Visgi, mūsų augintinių kalbos žodynas išties platus ir norėdami juos geriau suprasti, turėtume akylai jį  išanalizuoti .

Gyvūno kalbos ženklus galima skirstyti į pozityvius ir negatyvius. Pozityvūs išreiškia jo teigiamas emocijas, o negatyvūs, neigiamas. Pavyzdžiui, šuo savo susijaudinimą dažniausiai išreiškia vizgindamas uodegą , o katė, galąsdama nagus į įvairius baldus. Subtilūs kūno kalbos ženklai, išduodantys, jog jūsų šuo jaučia baimę yra: lūpų laižymasis, žiovojimas kai augintins jau yra pakankamai pailsėjęs, slapstymasis, lėtas judėjimas, liežuvio iškišimas, lyg trokštų gerti. Tuo metu, išsigandusi katė atstato savo ausis, įsitempia visu kūnu, visur dairosi. Įdomu ir tai, jog išreikšdami pyktį, nepasitenkinimą, abu gyvūnai, tiek katė, tiek šuo, linkę nusukti akis šalin nuo agresoriaus. Šis kūno kalbos ženklas artimas ir mums. Juk ir žmonės, po konflikto, dažniausiai nepakelia akių į vienas kitą, stengiasi atrodyti išdidūs.

Visgi, nors augintiniai dažnai ir yra mūsų geriausi draugai, mylimi šeimos nariai, bendraujant su jais reikėtų vengti identiškos kūno kalbos, kokią taikome kitiems žmonėms, nes augintiniai kai kuriuos mūsų veiksmus interpretuoja visiškai kitaip. Pavyzdžiui, žiūrėjimas tiesiai į akis gyvūnui, staigus palinkimas į jį, lietimasis prie jo su veidu, gali labai jį išgąsdinti. Daug geriau šis jaustųsi,  jei šeimininkas  nespokspotų išvien į jo akis , nebėgtų link jo , o pašauktų jį .

Taigi, apibendrinant galima teigti, jog suprasti savo augintinio kūno kalbą labai svarbu, nes tai  padeda šeimininkui  užmegzti dar tvirtesnį ryšį su savo gyvūnu.